Tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus medžio skulptūra „Bubilas” vaizduoja lietuvių medaus ir bičių dievą – Bubilą.

Bubilas, lietuvių mitologijos dievas, atsakingas už bites ir medų, atspindi glaudų senovės lietuvių ryšį su gamta ir bitininkyste, kuri buvo viena svarbiausių gyvybės ir vaisingumo simbolių. Nors Bubilo kultas, kaip organizuota religinė praktika, išnyko po krikščionybės įvedimo, jo atminimas išliko folkloro pasakojimuose ir papročiuose.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Bubilą pasirodė XVI amžiaus kronikose, kurias sudarė Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis. Jie aprašė Bubilo garbinimo ritualą, kurį atlikdavo bitininkai, norėdami sulaukti gausaus medaus derliaus. Bitininkas, t. y. žynys, aukodavo medų prie krosnies, sukalbėdamas maldas ir suduodamas medumi pripildytu indu į krosnį, kad bitės gausiai spiestų.