Sližių piliakalnis, dar vadinamas Papiliakalniu, stūkso Veprių seniūnijoje, pietvakariniame Sližių kaimo pakraštyje, Širvintos upės dešiniajame krante. Pasiekiamas važiuojant Kultuvėnų (Samantonių) – Šmulkštų keliu, Sližių kaimo pietiniame gale, prieš didesnį kelio posūkį į kairę, pietryčius, pasukus lauko keliuku į dešinę, vakarus, ir pavažiavus 430 m iki pirmos sodybos dešinėje. Piliakalnis – už sodybos, lauko krašte, nutolęs į šiaurės vakarus. Jo šlaitai statūs, iki 31 m aukščio. Aikštelė trikampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 19×20 m dydžio. Čia supiltas 35 m ilgio, 1 m aukščio ir 12 m pločio pylimas 2,5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pylimas ir aikštelė apardyti bulviarūsių, aikštelės pietvakarinė dalis nugriuvusi į Širvintą. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais. Datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.099432 24.586386.
Pasakojama, kad Sližių piliakalnis – nepaprastas – jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie su savimi turi žmonių laimę ir laisvę. Retas žmogus yra juos matęs.
Buvo tada dar baudžiava. Antanas, kaip ir visi kiti baudžiauninkai, kiaurą dieną vargo pono lauke, o vakare, grįžęs iš baudžiavos, dar skubinosi išarti ir savo ežią, buvusią netoli piliakalnio. Pavargęs prisėdo atsigauti, apie savo vargus ir nelaimes padūmoti. Sėdi… Štai prieina prie jo gražiai apsitaisęs ponas ir sako:
– Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes, būsi turtingas, laimingas ir laisvas, patsai ir visa pavergtoji liaudis. Pagelbėk mums, uždėtą burtą nuimk!
– Kuo ponui galiu padėti aš, prastas mužikas? – paklausė Antanas.
– Eime sykiu, – tarė jam ponas.
Sykiu nuėjo prie piliakalnio. Žiūri Antanas ir vietos pažinti negali: vietoje krūmais apaugusio kalno stovi aukšti ir gražūs rūmai. Įeina į jų vidų. Pirmiausia praėjo geležines duris, paskui varines bei sidabrines ir pateko į didelį kambarį. Ir mato Antanas, kad ant stalo, ant šventos duonelės, sėdi ir pučiasi bjauri rupūžė. Ir tarė ponas Antanui:
– Matai, žmogeli, pasijuokiau aš sykį iš dovanos baudžiauninkų, kada jie pradžioje rugpjūčio atėjo su nauja duonele prašyti pagalbos savo varguose. Pasijuokiau iš jų ašarų ir dovanos. Liepiau tarnams varyti liaudį į darbą, o menkąją dovaną išmesti šunims. Dievas prakeikė tą dieną mane. Dvaras į žemę įgriuvo. Lėmė amžius gyventi ir valgyti duoną, apibjaurotą šios rupūžės. Ir prakeiksmą tegali nuimti baudžiauninkas, savo nuo darbo sugrubusiomis rankomis iš rūmų išnešsiantis šią rupūžę, neišleidęs jos iš rankų. O, kad kas tai padarytų, atleisčiau aš pavergtąją liaudį! – nuliūdęs baigė kalbą ponas.
Pagailo Antanui pono ir liaudies, stvėrė jis rupūžę ir patraukė durų link.
Praėjo pro sidabrines duris, žiūri, pučiasi ir didyn eina jo našta: buvusi dydžio kaip žmogaus galva, dabar jau rupūžė kaip gera puspūrė bulvių ir su kiekvienu žingsniu vis didyn! Vos vos Antanas prasistūmė pro varines duris ir pasiekė paskutines – geležines. Pradėjo stumtis pro jas. Rupūžė jau didesnė už kupetą rugių, akis tik verčia, smirdančiomis seilėmis spjaudo, Antaną visu savo svoriu prispaudė. Pavargo žmogelis ir, užmiršęs pono patarimą bei prašymą, paleido bjaurybę iš rankų. Cha, cha, cha… tik pasigirdo juokas.
Atsigręžė Antanas… Visai jau sutemo… Paniuręs bėriukas prie žagrės stovi, tamsoje skęsta piliakalnis – nei rūmų, nei ponų. Ir liko liaudis vargti per amžius.
Sližių piliakalnis, dar vadinamas Papiliakalniu, stūkso Veprių seniūnijoje, pietvakariniame Sližių kaimo pakraštyje, Širvintos upės dešiniajame krante. Pasiekiamas važiuojant Kultuvėnų (Samantonių) – Šmulkštų keliu, Sližių kaimo pietiniame gale, prieš didesnį kelio posūkį į kairę, pietryčius, pasukus lauko keliuku į dešinę, vakarus, ir pavažiavus 430 m iki pirmos sodybos dešinėje. Piliakalnis – už sodybos, lauko krašte, nutolęs į šiaurės vakarus. Jo šlaitai statūs, iki 31 m aukščio. Aikštelė trikampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 19×20 m dydžio. Čia supiltas 35 m ilgio, 1 m aukščio ir 12 m pločio pylimas 2,5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pylimas ir aikštelė apardyti bulviarūsių, aikštelės pietvakarinė dalis nugriuvusi į Širvintą. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais. Datuojamas I tūkst. II p. – II tūkst. pradžia. Tai – valstybės saugomas nekilnojamas kultūros paveldo objektas. Koordinatės: 55.099432 24.586386.
Pasakojama, kad Sližių piliakalnis – nepaprastas – jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie su savimi turi žmonių laimę ir laisvę. Retas žmogus yra juos matęs.
Buvo tada dar baudžiava. Antanas, kaip ir visi kiti baudžiauninkai, kiaurą dieną vargo pono lauke, o vakare, grįžęs iš baudžiavos, dar skubinosi išarti ir savo ežią, buvusią netoli piliakalnio. Pavargęs prisėdo atsigauti, apie savo vargus ir nelaimes padūmoti. Sėdi… Štai prieina prie jo gražiai apsitaisęs ponas ir sako:
– Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes, būsi turtingas, laimingas ir laisvas, patsai ir visa pavergtoji liaudis. Pagelbėk mums, uždėtą burtą nuimk!
– Kuo ponui galiu padėti aš, prastas mužikas? – paklausė Antanas.
– Eime sykiu, – tarė jam ponas.
Sykiu nuėjo prie piliakalnio. Žiūri Antanas ir vietos pažinti negali: vietoje krūmais apaugusio kalno stovi aukšti ir gražūs rūmai. Įeina į jų vidų. Pirmiausia praėjo geležines duris, paskui varines bei sidabrines ir pateko į didelį kambarį. Ir mato Antanas, kad ant stalo, ant šventos duonelės, sėdi ir pučiasi bjauri rupūžė. Ir tarė ponas Antanui:
– Matai, žmogeli, pasijuokiau aš sykį iš dovanos baudžiauninkų, kada jie pradžioje rugpjūčio atėjo su nauja duonele prašyti pagalbos savo varguose. Pasijuokiau iš jų ašarų ir dovanos. Liepiau tarnams varyti liaudį į darbą, o menkąją dovaną išmesti šunims. Dievas prakeikė tą dieną mane. Dvaras į žemę įgriuvo. Lėmė amžius gyventi ir valgyti duoną, apibjaurotą šios rupūžės. Ir prakeiksmą tegali nuimti baudžiauninkas, savo nuo darbo sugrubusiomis rankomis iš rūmų išnešsiantis šią rupūžę, neišleidęs jos iš rankų. O, kad kas tai padarytų, atleisčiau aš pavergtąją liaudį! – nuliūdęs baigė kalbą ponas.
Pagailo Antanui pono ir liaudies, stvėrė jis rupūžę ir patraukė durų link.
Praėjo pro sidabrines duris, žiūri, pučiasi ir didyn eina jo našta: buvusi dydžio kaip žmogaus galva, dabar jau rupūžė kaip gera puspūrė bulvių ir su kiekvienu žingsniu vis didyn! Vos vos Antanas prasistūmė pro varines duris ir pasiekė paskutines – geležines. Pradėjo stumtis pro jas. Rupūžė jau didesnė už kupetą rugių, akis tik verčia, smirdančiomis seilėmis spjaudo, Antaną visu savo svoriu prispaudė. Pavargo žmogelis ir, užmiršęs pono patarimą bei prašymą, paleido bjaurybę iš rankų. Cha, cha, cha… tik pasigirdo juokas.
Atsigręžė Antanas… Visai jau sutemo… Paniuręs bėriukas prie žagrės stovi, tamsoje skęsta piliakalnis – nei rūmų, nei ponų. Ir liko liaudis vargti per amžius.
